IŠVYKA Į ANYKŠČIUS IR APYLINKES SU EDUKACINE DUONOS KEPIMO PROGRAMA

Spalio 18 d. su 5al ir 5d klasėmis vykome į ekskursiją po Anykščius, Anykščių apylinkes, dalyvavome duonos kepimo edukacijoje Niūronyse.

Anykščių apylinkės kaimelyje Niūronyse patys gaminome ir stebėjome, kaip daroma ir kepama duona, po to ragavome pačių pasigamintos šviežios duonos ir kaimiškų vaišių. Visą laiką buvo pasakojamos įvairios istorijos, nutikimai, supažindinama su lietuvių liaudies papročiais. Apie lietuvių liaudies papročius bylojo jau pati aplinka: senovinė pirkia su klėtimis, svirnu ir kluonu. Kieme galima buvo pamatyti senovinių indų ir padargų: ąsočių, puodų, dubenų, geldų, kubilų, darbinių reikmenų ir kt., o pirkioje taip pat ir įrankių: kačergą, ližę, puodkelį, senovinę šluotą.

Edukacija vyko pirkioje su rąstų sienomis, dvišlaičiu stogu, su gonkelėmis prie pagrindinio įėjimo. Sužinojome, kokios pagrindinės patalpos sudarė pirkią: priemenė, pirkia, virtuvė, pirkaitė ir seklyčia (kamara). Buvo pasakojama, kad pirkios patalpa – svarbiausia gyvenamojo namo dalis. Joje būdavo gaminamas valgis, valgoma, atliekami įvairūs namų ūkio darbai. Pirkioje buvo ir miegama. Mokiniai pamatė senovines grindis – aslą, plūktą moliu, kurią, kaip šeimininkė pridūrė, pakankamai lengva tvarkyti. Pamatėme ir vieną svarbiausių pirkios įrengimų – krosnį, skirtą valgiui virti, duonai kepti, taip pat ir kambariui apšildyti. Sužinojome, kad šeimyninėje pirkioje prie durų būdavo krosnis, šviesiausiame kampe – stalas ir 2 ilgi suolai, kai kada audimo staklės, priešingame – lova.

Ruošdamiesi duonos kepimui sužinojome, kokia brangi mūsų protėviams lietuviams buvo duona, kaip ją vertino ir brangino, kad ji buvo laikoma šventa, todėl jos negalima buvo išmesti ar kitokiu būdu įžeisti; duonai būdavo skiriama garbinga vieta ant stalo, per duonos kepalo vidurį buvo daromas kryžiaus ženklas. Buvo pasakojama, kad kepant duoną negalima šūkauti, pykti ir kelti triukšmo, todėl edukacijos metu dainavome lietuvių liaudies dainas, savo rankelėmes iš tešlos formavome duonos kepaliukus, įdėdami meilės, laimės, sveikatos, džiaugsmo, gėrio ir kitokių “prieskonių”, o kol kepė duonelė aplankėme Arklių muziejų. Vėliau vaikai turėjo progos lauke pažaisti su senoviniais žaislais, pasisukti medine karusėle, palaipioti medinėmis palipomis, užsiropšti ant medinių arklių, traukti virvę ir patirti dar daugybę kitokių pramogų, o per vaišes paragavome naminio sūrio, medaus, naminių dešrų, lašinių ir bulvių, taip pat gėrėme įvairių žolelių arbatą.

Vaikščiodami po Anykščius sužinojome pasakojimą, kaip atsirado Anykščių pavadinimas, apžiūrėjome gotikinę dvibokštę bažnyčią ir susipažinome su miesto architektūra, aplankėme angelų skulptūrų parką, pabuvome prie Anykštos upės.

Nuvykę prie Lajų tako, aplankėme Puntuko akmenį, iš apžvalgos aikštelių ir bokšto pasigrožėjome nepaprastais Lietuvos gamtos vaizdais, Anykščių šileliu, rudens peizažu.

Ekskursija buvo labai naudinga ir informatyvi, plečianti mokinių pasaulėžiūrą ir pasaulėjautą. Ekskursijos dalyviai turiningai praleido laiką, sužinojo apie aukštaičių kultūrą, gyvenimą ir papročius. Patys savo akimis pamatė senovius trobesius, aplinką, paragavo naminių patiekalų, savo rankomis pajautė duonos tešlą, pajuto dūmų, naminės duonos kvapą ir skonį. Arklių muziejuje pamatė senovinius vežimus, karietas, išgirdo arklių “kalbą”. Anykščiuose susipažino su miesto kultūros ir architektūros paminklais, skulptūromis, tokiu būdu ugdydami savo meninį supratimą ir skonį. Nuvykę į Lajų taką ir prie Puntuko akmens mokiniai įsitikino ir savo akimis pamatė Lietuvos gamtos grožį ir stebuklus.

Živilė Pukštienė lotynų kalbos mokytoja ir Roma Urbonienė IT vyresnioji mokytoja